MINTYS..

Nebe užtenka realaus rudens ar tikros saulės,nes ji nebe sušildo taip,kaip turėtų,o ruduo nebe toks kokie rudenys buvo. Nebe užtenka būt savim,kad save išreikštum,ir nebe užtenka atsibust ryte,kad būtum laimingas.

Ir kaip viską sudėliot į savas vietas,kur niekam niekas nerūpi. Kaip padaryt realybę įdomią. Ką užmiršt,kad laikas nepjautų riešų.Kur atsidurt,kad kažkas pasikeistų.

Negaliu pakęst penkių dienų lažo, ir dviejų savaitės metaforų. Rėmai yra viskas ,kas neleidžia paveikslui tapti gyvam.

Laikas- vienintelis dalykas kurio turim taip mažai.

Vis dar gyvenu vasara. Dar liko keli prisiminimai besileidžiant saulei,keli beeinant gatve,važiuojant namo,kažką susitinkant.
Viskas gyvenime tėra kaukės: praeitis neegzistuoja o ateities niekada ir nebuvo. Tai yra likimas ar ne? Vis dar neatsakiau sau į vieną klausimą…
Jei aš einu senamiesčio gatve ir pasukus į dešinę susitinku savo gyvenimo meilę,čia mano pačios pasirinkimas sukti į dešinę, ar mane pasuko likimas? Kas yra likimas? Arba kodėl jo nėra? Arba jei suksiu į kairę ir pakliūsi u į akligatvį,tai bus mano pasirinkimas ar likimo? Kaip žinot kur esam męs, ir kur męs neegzistuojam? Ar męs apskritai egzistuojam (neliečiant gyvenimo ir egzistencijos skirtumo) ?
Žinau tik tiek,kad egzistuoja tai kuo žmogus tiki. Nes jei tu negalvosi kitaip nei galvoji,tavęs ir nevargins dvejonės. Jei sau pasakysi,kad Dievas yra-jis bus tavo Dievas net ir pasaulio pabaigos atveju. Bet jei nutarsi,kad tu esi savo gyvenimo Dievas,niekas nedrįs tau sakyti,jog yra kitaip. O aš pasakysiu,kad nei vienas,nei kitas man neegzistuoja,tuomet gaunasi,jos nėra ir manęs.

Tikiu,yra minčių kurių net patys geriausi filosofai į savo galvas neįsileidžia.

Tai gražus,ar baisus tas pasaulis?

[By Kavyte.]

Jei mano blogas būtų kambarys,vaizdas susidarytų maždaug toks: Įeinu į didingai didelį seno dizaino kambarį su aukštais langais ir plačiom žemom palangėm,nužvelgiu senus paveikslus kabančius ir stebinčus iš praeities,ne tokios tolimos, kaip galėtų atrodyt,ir prisiminus,kad parduotuvėj nenupirkau pieno apsisuku ir išeinu pro atviras duris jau kokį 1465ąjį kartą…

Nežinau,kodėl viskas taip užsitęsė. Garantuoju,kad ne vien dėl to,jog mano pačios hyper sexy kompiuteris sugedes.Dabar pati sėdžiu su kavos puodeliu,apsisinusitinus tokią gražią bobų vasaros dieną ir galvoju apie ateitį…

Mano pačios žvilgsnio diapazone apmastymų apie ateitį buvo stengtasi išvengti kuo labiau. Gyvename męs čia ir dabar,o ne už dvidešimt metų,bet deja,taip  jau surėdytas tas stereotipinis pasaulis kuriam priklausom,ir išgyvent galim nebent planuodami.

Kad jau taip yra,aš nepasmerksiu savęs susi`fail`inusios darboholikės ikimui,tiesiog reikia apmąstyt šiokius tokius tikslus ir jo išskirtinius niuansus:

* Noriu nuostabių namų. Sau,o ne kitiems parodyt.

* Darbo,sau praturtint (ne tik finansiškai) ,o ne kitiems vergaut ir pamiršt,koks brangus yra laikas.

*Didelės batų spintos ir mėlynakailės katės.

* New York`as man tiks,o Europa atostogoms,kurios nebus ribotos.

Ar labai daug prašau? Ne,jei pamažu suvoksiu jog norint kažką gaut,reikia ir šį bei tą atiduot. O gaut reikia pinigų,vadinas atiduot reikia darbą. Nieko,su laiku išmoksim ir dirbt.

Aš nesakau,kad po dvidešimt metų mane galėsite rasti tik ten. Galbūt po tiek laiko apskritai nebegalėsite manęs rasti. Per daug tobulai būsiu pasislėpusi kur nors pasaulio pakrašty,ar tiesiog išnykus gimtojo miesto pilkoj masėj. Bet turint tikslą ,lengviau nepamiršti svajonių,lengviau nepasiduot kasdienybei,lengviau gyventi sau.

Turbūt kas nors pasakytų,kad čia trūksta dar vienos žvaigždutės. * Tobulas vyras.

Ne,tai negali būti tikslas,tai turėtų būti savaime aišku ;D Juokauju. Jei jau nori būt laisvas,išsilaisvink nuo visko.

Na,o dabar pradėkim Gyventi.

Šiandien tiek:

By Kavyte.

Kol Gerbiamoji Sandra taršė saskaitas už vandenį ir elektrą,aš jaukiai pakimarinau ant storo pliušinio šuns meiliai vadinamo burbulu. Dieve mano,Antanas irgi mane vadina burbulu…. Nuuuu negerai negerai.

Šiandien atkentėjau pirmadienį ir darbinių dienų beliko keturios,ak kaip greitai lekia laikas,šitas degradavimas prie kompo mane veda į neviltį ir aš nejuokauju.Mano Mylimoji turbūt mane nužudytų už šiuos žodžius,bet ką jau padarysi,ateina laikas kai suvoki,kad tau jau greitai faaakin daug metų, o tu ,žmogau,tesugebi įsijungt photoshop ir facebook.

Džiaugiuosi,kad Sandros kelionę praėjo saugiai ir smagiai,o šiandien brangioji atseikėjo sau dar vieną nedarbadienį,juk reikia susikooperuot savaitės ispudžius ir pokyčius.

Mylimoji atostogas praleido Palangoje ir dar dabar gyvena out of space nuotaikomis negalėdama pamiršti katik išgyventų aistrų. Et,lai jos neatvėsta dar milijoną metų,bet ,kad tam išlaikyti,reikia palaikyti ir refreshinimo funkciją. Negyvensi gi visą laiką su vienu paveikslu prieš akis. U know what I mean,my dear ;)

O pati tai ką,MOKAUSI N***k muahaha. atostogas leidau bute,kol Sandritos nebuvo. Turbūt vienatvė mano draugė. Mes retai kada pykstamės,vadinasi ir atostogos geros buvo.

Bet tai kaip ten be būtų laikas išsitaškyt. Jei ne naujiem plaukam,tai bent naujam garderobui. Štai kokios genealios idėjos kyla geriant arbatą. Ir kaip bereikėtų taupyt maisto atsargų saskaita ,aš savo užgaidas igyvendinsiu. Žinom,tik po to ,kai  virš galvos nebekabės čekio pavidalo klaustukas. Kai drąsiai galėsiu įšokt į nevaržomą naujų spalvų jūrą. Svarbiausia išgyventi šiandien,o jau rytojus atneš ką planavęs. O jei ne? Kas tada? Gyvensim toliau.

Meilės,laimės ir arbatos.

P.S. Pipiriukai dar niekur skonio nepagadino ,prieskonių reikia gyvenimui.

by Kavyte.

Sveiki sugryžę namo. Po rugsėjo pirmosios daugumas šiuos žodžius girdėsim bene kiekvieną savaitgalį,o laikui bėgant vis rečiau ir rečiau. Mano “retėjimo metas “jau prasidėjo. Visas šeštas rytas sėdžiu Vilniuj,tik į autobusą šiandien išeinu ne 8tą ryte ,bet a bit later.

Gyvenimas nukniso iš manęs dvi savaites vasaros ir kesinasi pasiimt šį tą brangesnio už laiką,bet aš padarysiu viską kas mano jėgoms,kad jam jokiu būdu nepvyktu. Sėdžiu virtuvėj,geriu kavą,mane supa bent trys miegantys veidai už sienų… O aš mastau apie tai kas miega užu šiokios tokios jūros  ir dar toliau. Konkretumo mano kasdienybėj nebeliko,tik užuominos.

O šeip,ką aš galiu pasakyt? Laukiu Vilniuj. Pasiimkit knygų arba vežiokitės užrašus,nes geriausios mintys gimsta autobusuose arba jų laukiant.

Carpe diem.

Ir žvelgti giliau.

By Kavyte

Kaip kiekvienas katinas turi būti glostomas ,taip kiekvienas žmogus turi būti mylimas.

Nesvarbu kieno: tėvų ,draugų, mylimųjų ar naminių gyvūnu. Svarbiausia kiekvienam jausti bent lašelį jam rodomo dėmesio ar šilumos.

Yra žmonių ,kurie atsitveria nuo pasaulio neregima siena ir patys sau meluoja,kad jiems nereikia nei meilės nei šilumos,bet ateina laikas ir nieko nebegalime nuo savęs nuslėpti,kartais reikia pasiduoti.

Yra žmonių kurie dėmesio reikalauja 24 valandas per parą tokiu būdu juodai užknisdami kitus ir patys save,nes jei į savo rodomus veiksmus negauna atsako nervinasi lyg išprotėję,raunasi plaukus nuo galvos ir galiausiai neria į paikas depresijas.

Mano nuomone,visame kame turi būti balansas. Svarbiausia priimti tai kas duodama, džiaugtis tuo ką turime,bet žinoma,niekada negalima pamiršti siekti daugiau. Progresuoji-gyveni,degraduoji-miršti būdamas gyvas. Kartais nemokam priimti kito žmogaus,nemokam džiaugtis kito laimėmis ir smulkiomis sėkmėmis,nemokam priimti užuojautos nepasisekus,nes nesuvokiam kas yra tikroji užuojauta,nes patys ne dažnai nuoširdžiai užjaučiam.

Nemokam džiaugtis akimirka,nevertinam to ką turim. Tik praradę suprantam kaip vertinom vieną ar kitą daiktą… Pradingusi gyvunėlį. Ar anapilin netikėtai iškeliavusį žmogu.

Ramybės Tau ,Ovidijau. Žmogau kurio nepamiršau,ir niekada nepamiršiu. Daugiau nei penkerius metus buvom atskiros sielos atskiruose pasauliuose ir tik karts nuo karto susiskambindavom ,kad išgerti arbatos prie skirtingų stalų,pasidalinti skirtingom problemom,pasijuokti iš skirtingų pokštų ir niekais paversti netikėtai neplanuota linkme pasisukusių įvykių. Išsipasakot širdies sopulius ir džiaugsmus, ar tiesiog pasidžiaugt saulės spinduliais prasikutenusiais pro debesis. Žemė valdo žmogų,o ne žmogus žemę. Ateina laikas ir lapai kerenta nuo medžių,ateina laikas -uogos prisirpsta ir jas reikia nuskinti arba palikti, kad sulestų paukščiai. Niekas šioje žemėje nenutinka veltui ir niekur nepradingsta. Gal dar susitiksim. Dangum aš netikiu,bet tikiu,kad visad norėjau buti paukščiu…

Visada tik By Kavyte.

Žinot kas mane labiausiai nužudo kelionėse į kitus miestus? Sugryžimas atgal. Išlipi iš autobuso ir suvoki,kad šis pasaulis pasmerktas kartotis su lig kiekviena diena ar savaite. Negaliu sakyti,kad nemyliu šio miestelio,jis tikrai nuostabus,mane užaugino,jaukiai ramus,šiltas,žalias,teisingai ,dar ir nuobodus,bet tai ne visada tik į blogą. Mažam mieste jauni žmonės labiau myli vieni kitus,jie susijungia į vieną vientisą kamuolį ir nepalieka vienas kito kas beatsitiktų. Tačiau žmonės čia ne tokie mieli ,kaip aplinka. Vien dėl to verta išvažiuoti.

Yra žmonių kurių tu niekada nesuprasi,niekada nė nesistengsi gilintis ir tai bus geriausia ką tu gali padaryti,nes kai įsikalbi sau,kad verta ieškoti to ką nori surasti-ten kur tau nėra vietos sudegi iki pat kaulų smegenų. Nežinau kodėl taip gavosi,ir kodėl taip (kažkaip) yra,bet klaidas kažkokiu kosmonautišku būdu įmanoma ištaisyti ateityje, Na,bent jau taip žmonės sako. Tik svarbu,kad ta ateitis nevirstu praeitim ir neužsitęstų iki gyvenimo galo.

Važinėjant Vilniaus autobusais suvoki,kad  be knygos ar kokio užsiėmimo nėra ko ir eiti iš namų. Nes jei neturi jokios veiklos, tavo pačio mintys gali sukapot tave į gabalus. Bevažiuodama iš kolegijos sugebėjau apmąstyt pusę pasaulio ir ketvirtadalį mėnulio.Tu niekada man neparašysi laiško ir nepaliksi prie mano namo durų, Neatvažiuosi naktį ir nežiūrėsi į liūdnus užmigdytus langus už kurių gyvas alsuoja žmogus.

Visad mėgau pokyčius,neatsisakyčiau jų ir dabar,deja jei kas ir pasikeis per artimiausia mėnesį,bijau,bus ne taip jau ir malonu. Ateina laikas,ateina laikas, ateina laikas. O jei viskas išliks po senovei,teks išgyvent kitą pokyti,o jam prisijaukint vos beliko laiko,juk buvo vasara. Taip,BUVO. Yra. Gal dar bus…

Mes visi darome klaidas, gal net dažniau nei galime tikėtis patys. Visi renkamės kelius kuriais sukti kvaila. o yra žmonių kurie stebi ir žino,kiek kainuos susimokėt už klaidas. Ne pinigais, o jausmais. Tereikia susikaupt ir pagaliau nuskrist kur laukia.

Gyvenimas - žaidimas,bet apdovanojimų už jį mes niekada negausim. Nebent apsidovanosim patys, o jau tada belieka atsigult į karstą ir išgert nuodų.

Lai Eminemo- I Love the Way You Lie lydi mane visą šią savaitę,kaip praeitą lydėjo Airplanes. Tik muzika gali išgelbėt pasaulį. ;*

By Kavyte.

Niekada negalvojau,kad susirasti keturkojį sielos draugą gali būti taip sunku. Jau apžvelgiau visus gyvūnų globos puslapų skelbimus ir niekur nerandu tinkamo draugo. O pageidavimai neišrankųs: Jaunas-iki 6 mėnesių(kad butų galima dresiruoti),trumpo plauko,užauges turėtu būti didelis sargybinis. Gali būti maišytas. Jei turit ką pasiūlyti ,ar žinote kas galėtų pgelbėti ( kavytes@yahoo.com ). Labai lauksiu.

By Kavyte.

Taip ir anaip,bet jau senai nieko nerašiau,nes mano kontiupelis ir vėl neveikia,o su juo kartu pasilaidojo ir internetas,kuris bet kokiu atveju neveiktų be kompo.šiandienos istorija paprasta,gyvenimas -BATAI.

Kaip jau visi žino,arba nežino,penktadienį oficealios abiturientų išleistuvės.Šventai tikiu,kad daugumas jau išsilydėjo save iš mokyklos ir ne tokioje šventiškoje aplinkoje pvz: širdyje ar už pabaigtos mokyklos kampo su bokalu alaus,bet va artėja didingoji akimirka,o kiekvienai tikrai damai išleistuvės asocijuojasi su suknele ir batais. BATAIS,mano mieli,o ne šeip batukais. O štai dėl ko visa ta sumaištis mano širdyje,ir tikiu, sapnuose kuriuos sapnuosiu už gero pusvalandžio:

Išsiruošė Kavytė pirkti batų. Išsirinko pačius gražiausius,aukščiausiu kulnu parduotuvėje ,kokie tik buvo, idealiai nulietus,tobulai tinkančius,dieviškos violetinės spalvos, modernius ir vertus milijono eurų batus. Apkabino ji juos ir sugalvojo pažvelgt iš arčiau. Grožėjosi kiekviena siūle ir linija,nuo apvalios nostytės iki tobulo kulniuko galiuko,kol savo meninėm vanago akim įžvelgė,kad jie SKIRTINGI!!!!! Et,spaudžia širdį,jau pamilau ir negaliu paleist jų iš savo planų. Per valandą praleistą parduotuvėje jau suplanavau kaip tobulai jie atrodys ne tik prie išleistuvių suknelės,bet ir klube prie džinsų rudenį,ar pavasarį besišypsant pasauliui Vilniaus gatvėse… Tai buvo BATAI vertingesni už betkokį vyrškos lyties gražuolį karštą vasaros naktį…Teko juos atiduot pardavėjai. Gal turit tokius kitus? O gal man tiktų,juk beveik nesimato? Ne…. Ne. NE! Jokio broko neturi būt. Aji….t…. Už ką???? O tai buvo pirmoji Tikra mano Meilė. Na ką,meilė trunka valandą,kol įžvelgi tobulo partnerio trūkumus,gyvensim toliau.O dabar pereikim prie linksmesnių dalykų.

Kaimynas :)))))) Deja,nemačiau jo jau mėnesį ar mažiau,bet atrodo,kad visą amžinybę. Todėl mažai ką ir tegaliu pasakyti-tu gyvas mano sapnuose :D Tavęs nekeisčiau į batus. Gal.Bet kol kas simpatijos blėsta….

Ir trečias dalykas labai svarbus pastarosiomis dienomis-užuolaidos. Dieve mano (Indre) , prižadu,mano namuose nebus užuolaidų,bent jau miegamajame tai tikrai!!! Mano kambaryje keturi langai ,ir visų užuolaidos tokios delikačiai sudėtingos,kad jas užtraukiant išnaudojama visa likusi energija skirta pasiekti lovai! Todėl Hell No!Žiūrėkit kiek norit,girta vistiek nesugebėčiau deramai jų užtraukt,tai kokio velnio jos reikalingos blaivai? Future life without užuolaidos.

O šeip,tai šiandien buvau ANT ežero. Ir visai ne notebook :D

P.S.Sapnuosiu SAVO nuostabiuosius ;*** O kas jie tokie,spreskit patys ;)

By Kavyte.

Galiu pasakyt tik tiek,kad jei greitu metu mėnulis nepakeis savo žiūrėjimo į mane krypties, aš ne tik,kad mesiu miegot,bet nustosiu ir gyvent,nes pastarają naktį,kol žiūrėjau savo numylėtus serialus, tamsta ponas ikyriai kišo savo nosį į mano kambarį sidabrine,šalta šviesa bučiuodamas sienas,lovą ir pagalves. Ne gana to,jis dar ir kontroliuoja mano savijautą,iki gilios depresijos man koks pusė žingsnio,bet kadangi aš nemėgstu būti valdoma kvailų (kad ir gražių) diedų (mėnulis juk vyriškos lyties,todėl ir sukasi aplink žemę) tai ir nežadu pasiduot jo vilionėms,nors šiandien akmenys tikrai riedėjo į bedugnę.

Sėdėjau balkone su taure ir stebėjau vyrą nagrinėjantį šiukšliadėžės turinį. Ne,aš niekada ir nebuvau užmiršus,kad tokių laime kažkieno apdovanotų žmonių kaip aš,dar gerai paieškot reikia,būtent todėl ir nepasiduosiu.

Visi mes išgyvenam asmenines krizes, nei vienas dar nenorim tikėti tikrąja priežastimi kodėl esame žemėje,bijome ateities,nežinios ir laukiam kažko stebuklingo. Konkretaus stebuklo aš neturiu,bet turiu ateitį kurios nepabūgsiu ir vilties kurios neapleisiu niekada. Nesvarbu,kad ji kvailių motina,bet aš savo mamą bet kokiu atveju myliu.

Kitas ,mano viena skaitytoją intriguojantis dalykas-minėtasis kaimynas. ;) Ar įdomu 7day? ;))  Šitas turtas atostogauja ir paliko mane be pasimėgavimo geriant kavą,tad dabar desertui tenka pirkti ledus :) juokinga,ar ne? Ką jau padarysi,toks tas gyvenimas. O juoktis sveika.

Beja,kuo toliau,tuo labiau tikiu,kad praeitis manęs nepasiilgo ir nėra reikalo tempt ją į dabartį.Turbūt beliko su tuo tik susitaikyt ir verst naują lapą. Šeip,tie lapai niekad nebuvo atversti ir palikti likimo valiai,jie užsipildė ekstravagantiškai keistom istorijom,bet juk kiekviena pasaka ar košmaras turi pabaigą. Beliko tik dailiai išraityt The End ir pasinert į naujas istorijas,bet viskam savas laikas.

Labiausiai ant mėnulio pykstu,nes jis kontroliuodamas mano moods sugebėjo priversti mane nebemylėti gražiausių pasaulyje dainų kurios mane džiugino paskutinius ketverius metus. O gal tai ir į naudą,naujovės džiugina lygiai taip pat ,kaip ir iš naujo atrastos senienos.

Belieka nepamiršti veikti laukiant tinkamo laiko . Viskam yra savas.

Lipdama laipstais į kiemą pagavau vėjo atpūstą mintį sunaikint savo “tapatybę”. Manau,jei sugebėsiu pasielgt spontaniškai (ak ne naujiena) ,pasiilgę manęs,sugebės mane susirasti.

And the Love kick starts again

By Kavyte

Sygryžau su savo tašku už pavadinimo ir vėl rašau. Mažai kam čia įdomu,bet labai miela,kad yra keli žmonės kurie vis gi įvertina mano padraikas mintis. Pastaruoju metu jaučiuosi…nesijaučiu.Tiesiog nesijaučiu. Per senai kabu vis ant tos pačios šakos,būtų pats laikas užkliūt už kitos… Arba tiesiog pakelt sparnus.

Vakar naktį,sėdėdama ant palangės kai ką suvokiau. Palangė ta pati,ir aš ta pati,bet tie kurie sėdi šalia vis dar neužsilieka,viskas keičiasi. Aš visada buvau už bet kokius extremalius pokyčius,bet net baisu,kai pagalvoju,kad visai norėčiau kažkokios monotoniškos ramybės savo pasauliu. Kaip gerai būtų prasisiurbt mintis ir nieko nieko nieko nieko nieko nieko nieko NIEKO negalvot. Jau nustojau svajot, visiškai nieko neplanuoju,mano gyvenimas-suknistas expromtas. Dieve mano,tikrai neisiskundžiu ,bet pradedu galvot…. Aš vis pradedu galvot…. Taip-mano gyvenime šis tas naujo! Nauja graži diena, nauja graži naktis,gražus sapnas,gražus kaimynas (na gerai,nesmerkit ir neteiskit, na išgėriau tą kavą varvindama seiles…sooo?)ir kiti menkučiai įvykiai,tokie kaip egzaminai ir so on. Bet va labiausiai tai man norisi kalbėt apie kaimyną. Tik va aš nieko jums nesakysiu,nes jis netikras. Nėra jo. Realu tik tai kas egzistuoja tavo gyvenime,net virtualus pasaulis yra realus jei tu jame gyveni,bet va kai kažkas yra,bet nėra,tai vadinasi, vis dėl to,to dalyko nėra. (čia ne visiem suprast) Man gal irgi ne labai. O šeip tai sviestas sviestuotas.

Negaliu skūstis gyvenimu,kelias dienas pragyvenau mieste,gaila,bet kažkodėl visas jas nugyvenus laimingai,idealiausiai jaučiausi šiandien,kai likau viena. O M G ,kad aš būčiau žinojus anksčiau,jog gerb. Muzikinis Centras “traukia” daugiau nie RC ir (fckin) Laisvąją Bangą (kas per name anyway) . Visiškas relaxas realioj erdvėj už kurios sienų pradingsta pasaulis. Visi pavadinimai praranda prasmę, o jausmai atsitrenkia į sienas ir pakyla į dangų. Balkonas ir kava mano geriausi draugai.

Jei kas nori apie pasikeitimus mano gyvenime sužinot daugiau,tai aš galiu papasakot. Ne itin žavingai ir užvedančiai rašau dienoraščius,mano nestereotipiniai esė šiek tiek labiau exciteing ,bet galų gale,čia mano blogas. So!

atostogos prilygsta totaliai kastracijai, nes bet kokio darbo darymas ar nedarymas priveda prie lovos ir filmų,kurių turiu gerb. J.G. dėka . Ačiūūū Tau dar kartą.Šiandien įsivažiuoja serialų žiūrėjimo sezono antras turas.

Šeip,jaučiuosi keistai,mano mood per penkias minutes gali pasikeisti minimum aštuonis kartus. Tikiuosi,kai jau drąsiai žinosiu kur mane fckin rezultatai nuves jausiuosi geriau. Dabar nenoriu nieko daugiau tik būt viena,šokt arba miegot. Nesveikai reikia gero šėlsmo,deja teks tenkintis ramiais vakarais. Nesakau,tai nėra blogai,neskaitant to,kad pusė Lietuvos tautos išskrido pas apelsinus ir paliko mane be jokio vaisiaus ,ramūs vakarai taip pat gauna pliusą. Aš visada juos mėgau,tik gal nevertinau. Ką aš žinau… Tenoriu bėgt ir rėkt. O kam nepasitaiko?

Jei rimtai,tai per šiuos kelius mėnesius ivyko daug visko ir labai daug kas pasikeitė. Kuo labiau dalykai rimtėja ir nuoširdėja,tuo labiau noriu pasitraukt. Jau senai žinau ,tiesiog reikėjo imt ir išeit,bet deja,deja… Tai buvo klaida kurią pakartojau kokius n kartų. O dabar turiu iš jos pasimokyt ir kentėt nežinioje toliau.Kokia čia nežinia?! Senai viskas aišku,bet kai neturi už ko laikytis,rankas pjaunantis siūlas irgi tinka.

Ačiū,Mantai,už rožę :)) ir gerą laiką.Nebijok,nepamiršau paminėt tavęs,žinau,kad skaitysi :)

Indre,Your my Goddess!!! Ak,kodėl aš šianakt ne tavo lovoj su tom žudikiškom taurėm rankose?
žengiu 500 žodžių ribos link. Pirmas toks nuobodžiai draskantis ilgas ir nieko nepasakantis blogas. Just me me me… Its all about me. Nes galiausiai gyvenam sau ir dėl savęs.  Laisvai tėkštelčiau tūkstantį,bet kam to reikia,tokio kūrinuko nė pati neperskaityčiau iki galo.

žinau dar vieną dalyką apie save,kad jau manim niekas taip labai ir nesirūpina,manau man reikia kažko kuo galėčiau rūpintis pati,deja-nėra kuo. Tai ką dabar daryt? Reikia,kad kaimynas visada būtų kaimynas? Gal ir suveiktų…

Arba išgyvent dar vieną morčių. O čia tikrai nebloga mintis. Tik yra kelios spragos plane,na,bet jei ką,bus kaip palanas C.
Jau yra du planai,liko tik pagrindinis. Koks galėtu būti planas A?
Žinau visus kurie suveiktų jei tam butų palankios salygos,bet čia ne šiltnamis pomidorams, o mano asmeninės sutrikusios psichinės būsenos. Jeah. Nieko,pamiegosiu ir praeis. Hope so.

Dar liko kavos puodelis ant stalo,tikiu, vėsiai malonus.(Maloniai vėsus,ir šie žodžiai primena “Su*istai malonūs”) Viena vienintelė daina mintyse, ir noras mest vazą į langą dėl tos pačios priežasties paminėtos ,berods ,prieš sexy kaimynus.

653. Rašysiu… Nesvarbu,kad niekas neskaitys. Pala pala,bet aš juk ne niekas. Vis dar dukra, anūkė,pažystama,KAIMYNĖ. (HAHA) Pirkėja ir viskas,daugiau nieko…. Nei studentė,nei moksleivė,nei darbininkė.

Einu pasikast po pagalvių Everestu ir pamiršt save dsprt housewives scenarijuose…

And Oooooo My Heart is Opende

Ooooooo The Times Are Changeig

Forever…….

Be komentarų.ir ne apie meilę. O hal visad tik apie ją?

By Kavyte.